78 Dokumentas - Violetinė rasė laikmečiu po Adomo

   
   Pastraipų numeravimas: Įjungta | Off
Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantijos knyga

78 Dokumentas

Violetinė rasė laikmečiu po Adomo

78:0.1 (868.1) ANTRASIS Edenas buvo civilizacijos lopšys beveik trisdešimt tūkstančių metų. Čia, Mesopotamijoje, Adominės tautos pamokslavo, savo palikuonis siuntė į žemės pakraščius, ir vėliau, kada susivienijo su noditų ir sangikų gentimis, tapo žinomos anditų vardu. Iš šito regiono išėjo tie vyrai ir moterys, kurie pradėjo istorinių laikų įvykius ir kurie tokiu milžinišku greičiu paspartino kultūros vystymąsi Urantijoje.

78:0.2 (868.2) Šitas dokumentas vaizduoja violetinės rasės planetinę istoriją, nuo to laiko, kuris buvo tuoj po Adomo pražangos, maždaug 35.000 m. pr. Kr., ir nusidriekiančią artyn per jos susijungimą su noditų ir sangikų rasėmis, maždaug 15.000 m. pr. Kr., tam, jog būtų suformuotos anditų tautos, ir iki jos galutinio išnykimo savo gimtojoje Mesopotamijoje, maždaug prieš 2.000 m. pr. Kr.

1. Rasinis ir kulturinis pasiskirstymas

78:1.1 (868.3) Nors rasių protas ir moralė buvo žemo lygio tuo metu, kada atvyko Adomas, bet fizinės evoliucijos visiškai nepaveikė kritiška padėtis dėl Kaligastijos maišto. Adomo indėlis į rasių biologinį išsivystymą, nepaisant to, jog užduotis iš dalies sužlugo, Urantijos žmonėms atnešė milžiniškos naudos.

78:1.2 (868.4) Adomas ir Ieva taip pat didele dalimi prisidėjo ir prie to, kas turėjo vertės žmonijos visuomeniniam, moraliniam, ir intelektualiam žengimui į priekį, jų palikuonių buvimas civilizacijos vystymąsi paspartino milžinišku laipsniu. Bet prieš trisdešimt penkis tūkstančius metų pasaulis iš viso turėjo mažai kultūros. Šiokie tokie civilizacijos centrai egzistavo tai čia, tai ten, bet didžioji Urantijos dalis buvo nugrimzdusi į laukiniškumą. Rasinis ir kultūrinis pasiskirstymas buvo toks:

78:1.3 (868.5) 1. Violetinė rasė—Adomitai ir adomsonitai. Pagrindinis Adomitų kultūros centras buvo antrasis sodas, išsidėstęs Tigrio ir Eufrato upių trikampyje; tai iš tikrųjų buvo Vakarų ir Indijos civilizacijos lopšys. Violetinės rasės antrinis arba šiaurinis centras buvo adomsonitų būstinė, įsikūrusi į rytus nuo Kaspijos jūros pietinės pakrantės netoli Kopetdago kalnų. Iš šitų dviejų centrų į aplinkines žemes pasklido kultūra ir gyvybės plazma, kuri tuoj pat paspartino visų rasių vystymąsi.

78:1.4 (868.6) 2. Noditai iki šumerų ir kiti noditai. Mesopotamijoje, netoli šių upių žiočių, taip pat buvo Dalamatijos laikų senosios kultūros likučiai. Einant tūkstantmečiams, šitoji grupė visiškai susimaišė su Adomitais iš šiaurės, bet ji niekada neprarado savo noditinių tradicijų. Įvairias kitas noditų grupes, kurios buvo apsistojusios Levante, apskritai, asimiliavo vėliau išsiplėtusi violetinė rasė.

78:1.5 (869.1) 3. Andonitai turėjo penkias ar šešias gana tipiškas gyvenvietes į šiaurę ir į rytus nuo Adomsono būstinės. Taip pat jie buvo išsibarstę ir po visą Turkestaną, tuo tarpu jų atskiros kolonijos išsilaikė visoje Euroazijoje, ypač kalnų regionuose. Šitie aborigenai vis dar buvo išlaikę Euroazijos kontinento šiaurines žemes, kartu su Islandija ir Grenlandija, bet mėlynasis žmogus juos jau seniai buvo išstūmęs iš Europos žemumų, o besiplečianti geltonoji rasė juos buvo išvijusi iš tolimesnės Azijos upių slėnių.

78:1.6 (869.2) 4. Raudonasis žmogus užėmė Amerikas, kai pats buvo išvytas iš Azijos likus daugiau negu penkiasdešimčiai tūkstančių metų iki Adomo atvykimo.

78:1.7 (869.3) 5. Geltonoji rasė. Kinų tautos buvo gerai įsitvirtinę rytinės Azijos valdovai. Jų labiausiai išvystytos gyvenvietės buvo įkurtos į šiaurės vakarus nuo šiuolaikinės Kinijos, regionuose, besiribojančiuose su Tibetu.

78:1.8 (869.4) 6. Mėlynoji rasė. Mėlynieji žmonės buvo pasklidę po visą Europą, bet jų kultūros geresnieji centrai buvo išsidėstę tuometiniuose derlinguose Viduržemio jūros baseino slėniuose ir šiaurės vakarų Europoje. Neandertaliečių absorbavimas buvo labai smarkiai uždelsęs mėlynojo žmogaus kultūros vystymąsi, bet kitais atžvilgiais jis buvo agresyviausias, labiausiai linkęs rizikuoti, ir smalsiausias iš visų Euroazijos evoliucinių tautų.

78:1.9 (869.5) 7. Ikidravidinė Indija. Sudėtingas rasių mišinys Indijoje—turintis kiekvieną žemės rasę, bet ypač žaliąją, oranžinę, ir juodąją—išlaikė tokią kultūrą, kuri buvo šiek tiek labiau išvystyta už gretimų regionų kultūrą.

78:1.10 (869.6) 8. Sacharos civilizacija. Labiau išsivystę indigo rasės atstovai savo pažangiausias gyvenvietes turėjo ten, kur dabar yra didžioji Sacharos dykuma. Šita indigo-juodoji grupė turėjo daug giminingų požymių iš išnykusių oranžinės ir žaliosios rasių.

78:1.11 (869.7) 9. Viduržemio jūros baseinas. Labiausiai susimaišiusi rasė už Indijos ribų užėmė tą vietovę, kuri dabar yra Viduržemio jūros baseinas. Čia mėlynieji žmonės iš šiaurės ir sachariečiai iš pietų susitiko ir susimaišė su noditais ir Adomitais iš rytų.

78:1.12 (869.8) Toks buvo pasaulio vaizdas iki violetinės rasės didžiosios ekspansijos pradžios, maždaug prieš dvidešimt penkis tūkstančius metų. Ateities civilizacijos viltis buvo susieta su antruoju sodu tarp tų Mesopotamijos upių. Čia Azijos pietvakariuose egzistavo didžios civilizacijos potencialas, galimybė pasauliui paskleisti idėjas ir idealus, kurie buvo išlikę dar nuo Dalamatijos dienų ir Edeno laikų.

78:1.13 (869.9) Adomas ir Ieva paliko nedidelį kiekį, bet pajėgių palikuonių, ir dangiškieji stebėtojai Urantijoje laukė su nerimu, kad išsiaiškintų, kaip elgsis šitie suklydusio Materialiojo Sūnaus ir Dukros palikuonys.

2. Adomitai antrajame Sode

78:2.1 (869.10) Tūkstančius metų Adomo sūnūs plūšėjo palei Mesopotamijos upes, spręsdami drėkinimo ir potvynių kontrolės problemas pietinėje pusėje, tobulindami gynybą šiaurinėje dalyje, ir mėgindami išsaugoti savo tradicijas iš pirmojo Edeno šlovės.

78:2.2 (869.11) Didvyriškumas, vadovaujant antrajam sodui, sudaro vieną iš labiausiai stebinančių ir įkvepiančių Urantijos istorijos epų. Šitos puikios sielos niekada iki galo neprarado iš akiračio Adominės misijos tikslo, todėl jos drąsiai ir priešinosi aplinkinių ir menkesnių genčių poveikiui, nors jos nuolat noriai siųsdavo savo geriausius sūnus ir dukras emisarais į žemės rases. Kartais tokia ekspansija išsekindavo jų pačių kultūrą, bet visada šitos aukštesnės tautos savąjį lygį susigrąžindavo.

78:2.3 (870.1) Adomitų civilizacija, visuomenė, ir kultūrinis statusas buvo nepalyginamai aukštesnio lygio už Urantijos evoliucinių rasių bendrą lygį. Su ja galima buvo palyginti tiktai tą civilizaciją, kuri buvo senosiose Vano ir Amadono ir adomsonitų gyvenvietėse. Bet antrojo Edeno civilizacija buvo dirbtinė struktūra—ji nebuvo išvystyta — ir dėl to buvo pasmerkta smukti tol, kol pasiekė natūralų evoliucinį lygį.

78:2.4 (870.2) Adomas po savęs paliko didžią intelektualią ir dvasinę kultūrą, bet ji nebuvo išvystyta machaninių priemonių srityje, kadangi kiekvieną civilizaciją riboja prieinami natūralūs ištekliai, įgimti talentai, ir pakankamas kiekis laisvalaikio tam, kad būtų užtikrintas išradingumo gerų rezultatų pasiekimas. Violetinės rasės civilizacija rėmėsi Adomo buvimu ir pirmojo Edeno tradicijomis. Po Adomo mirties ir kada einant tūkstantmečiams šitos tradicijos blėso, tada Adomitų kultūros lygis visą laiką smuko tol, kol aplinkinių tautų ir natūraliai besivystantys violetinės rasės kultūriniai sugebėjimai pasiekė abipusio poveikio pusiausvyros būseną.

78:2.5 (870.3) Bet Adomitai maždaug 19.000 m. pr. Kr. buvo tikra nacija, turėjusi keturis su puse milijono žmonių, o milijonai jos palikuonių jau buvo įsilieję į aplinkines tautas.

3. Adomitų ankstyvosios ekspansijos

78:3.1 (870.4) Violetinė rasė Edeno taikingumo tradicijas išsaugojo per daugelį tūkstantmečių, ir tai paaiškina, kodėl jie ilgai delsė užkariauti teritorijas. Kada jie kentėjo nuo per didelio gyventojų skaičiaus, vietoje to, kad sukeltų karą tam, jog užgrobtų didesnę teritoriją, jie savo gyventojų perteklių siuntė į kitas rases mokytojais. Šitų ankstyvųjų migravimų kultūrinis poveikis nebuvo ilgalaikis, bet Adomitų mokytojų, prekybininkų, ir tyrinėtojų asimiliavimas aplinkines tautas sustiprino biologiškai.

78:3.2 (870.5) Kai kurie Adomitai anksti nukeliavo į vakarus į Nilo slėnį; kiti įsiskverbė į rytus į Aziją, bet šitų buvo mažuma. Masinis judėjimas vėlesnėmis dienomis labai išplito į šiaurę, o iš ten į vakarus. Didžiąja dalimi, tai buvo palaipsnis, bet nenutrūkstamas stūmimasis į šiaurę, didesnis skaičius vykdavo į šiaurę, o tada sukdavo į vakarus, aplink Kaspijos jūrą, ir į Europą.

78:3.3 (870.6) Maždaug prieš dvidešimt penkis tūkstančius metų didelė dalis iš grynakraujų Adomitų į šiaurę jau buvo nužengusi toli. Ir kada jie skverbėsi į šiaurę, tada jie vis mažiau ir mažiau beturėjo Adominio kraujo, kol iki to laiko, kai užėmė Turkestaną, jie buvo visiškai susimaišę su kitomis rasėmis, ypač su noditais. Labai nedidelė dalis iš violetinių tautų grynosios linijos kada nors buvo įsiveržusi giliai į Europą ar Aziją.

78:3.4 (870.7) Maždaug nuo 30.000 m. pr. Kr. iki 10.000 m. pr. Kr. epochinės svarbos rasiniai susimaišymai vyko visoje pietvakarinėje Azijoje. Turkestano kalnų gyventojai buvo fiziškai tvirti ir energingi žmonės. Į šiaurės vakarus nuo Indijos išliko didelė dalis Vano dienų kultūros. Dar šiauriau nuo šitų gyvenviečių išliko geriausieji iš ankstyvųjų anditų. Ir savo kultūra ir charakteriu šitas abi labiau išsivysčiusias rases asimiliavo į šiaurę judantys Adomitai. Šitas susivienijimas atvedė į tai, jog buvo priimta daug naujų idėjų; jis palengvino civilizacijos žengimą į priekį ir labai smarkiai išvystė meno, mokslo, ir visuomeninės kultūros visas fazes.

78:3.5 (871.1) Kada ankstyvosios Adominės migracijos periodas pasibaigė, maždaug 15.000 m. pr. Kr., tada Adomo palikuonių Europoje ir centrinėje Azijoje jau buvo daugiau negu bet kur kitur pasaulyje, net ir Mesopotamijoje. Europos mėlynosios rasės buvo didele dalimi infiltruotos. Žemes, dabar vadinamas Rusija ir Turkestanu, per visą jų pietinį nusidriekimą užėmė didžiuliai kiekiai Adomitų, susimaišiusių su noditais, Andonitais, ir raudonaisiais ir geltonaisiais sangikais. Pietų Europą ir Viduržemio jūros pakrantę užėmė mišrios rasės iš Andonitų ir sangikų tautų—oranžinės, žaliosios, ir indigo—su mažu kiekiu įlietų Adomitų palikuonių. Mažąją Aziją ir centrinės-rytinės Europos žemes turėjo gentys, kuriose dominavo Andonitai.

78:3.6 (871.2) Susimaišiusi spalvotoji rasė, apie šitą laiką smarkiai sustiprinta atvykėlių iš Mesopotamijos, įsitvirtino Egipte ir ruošėsi perimti Eufrato slėnio nykstančią kultūrą. Juodosios tautos judėjo tolyn į pietus į Afriką ir, kaip ir raudonoji rasė, iš esmės buvo izoliuotos.

78:3.7 (871.3) Sacharos civilizaciją sunaikino sausra, o Viduržemio jūros baseino kultūrą sunaikino potvynis. Mėlynosios rasės aukštos kultūros, dar, neišvystė. Andonitai vis dar buvo išsibarstę po visą Arktiką ir po centrinės Azijos regionus. Žalioji ir oranžinė rasės iki to laiko kaip rasės buvo išnaikintos. Indigo rasė judėjo į pietus Afrikoje, kad ten pradėtų savo lėtą ir ilgalaikį rasinį degradavimą.

78:3.8 (871.4) Indijos tautos buvo inertiškos, jų civilizacija nesivystė; geltonasis žmogus savo valdas sujungė centrinėje Azijoje; rudasis žmogus dar nebuvo pradėjęs kurti savosios civilizacijos netoli esančiose Ramiojo vandenyno salose.

78:3.9 (871.5) Šitie rasiniai pasiskirstymai, susiję su didžiuliais klimatiniais pasikeitimais, parengė pasaulio sceną Urantijos civilizacijos anditų eros pradžiai. Šitie ankstyvieji migravimai išsitęsė per dešimties tūkstančių metų laikotarpį nuo 25.000 iki 15.000 m. pr. Kr. Vėlesnieji arba anditų migravimai tęsėsi maždaug nuo 15.000 iki 6.000 m. pr. Kr.

78:3.10 (871.6) Ankstyvesnėms Adomitų bangoms pereiti per Euroaziją prireikė tiek daug laiko, kad jų kultūra didele dalimi buvo prarasta to perėjimo metu. Tiktai vėlesnieji anditai migravo pakankamu greičiu, jog Edeno kultūrą išsaugotų, kad ir koks būtų buvęs didžiulis atstumas nuo Mesopotamijos.

4. Anditai

78:4.1 (871.7) Anditų rasės buvo grynosios linijos violetinės rasės ir noditų plius evoliucinių tautų pirminiai susimaišymai. Apskritai, apie anditus reikėtų galvoti kaip apie tokius, kurie turi nepalyginamai didesnį procentą Adominio kraujo negu šiuolaikinės rasės. Iš esmės, anditų terminas yra vartojamas pavadinti tas tautas, kurių rasinis paveldėjimas nuo vienos aštuntosios iki vienos šeštosios buvo violetinis. Šiuolaikiniai urantai, net ir šiaurinės baltosios rasės, turi daug mažesnį Adomo kraujo procentą.

78:4.2 (871.8) Ankstyviausios anditų tautos kilo gretimuose su Mesopotamija regionuose daugiau negu prieš dvidešimt penkis tūkstančius metų, ir susidėjo iš Adomitų ir noditų mišinio. Antrąjį sodą supo koncentriniai žiedai, turėję vis mažiau violetinio kraujo, ir būtent ties šito rasinio susimaišymo katilo periferija ir gimė anditų rasė. Vėliau, kada migruojantys Adomitai ir noditai įžengė į tuometinius derlingus Turkestano regionus, neužilgo jie susimaišė su labiau išsivysčiusiais vietiniais gyventojais, o iš to atsiradęs rasinis mišinys anditų tipą išplėtė šiaurės kryptimi.

78:4.3 (872.1) Anditai buvo geriausi iš visų susimaišiusių žmogiškųjų palikuonių, kurie Urantijoje atsirado nuo grynosios linijos violetinių tautų laikų. Jie iš išsilaikiusių Adomitų ir noditų rasių likučių apjungė didžiąją dalį geriausiųjų tipų ir, vėliau, kai kuriuos geltonųjų, mėlynųjų, ir žaliųjų žmonių geriausiuosius palikuonis.

78:4.4 (872.2) Šitie ankstyvieji anditai nebuvo arijai, jie buvo anksčiau už arijus. Jie nebuvo baltieji, jie buvo anksčiau už baltuosius. Jie nebuvo nei vakarietiška, nei rytietiška tauta. Tačiau būtent anditų palikimas vadinamųjų baltųjų rasių daugiakalbiam mišiniui suteikė tą apibendrintą vienarūšiškumą, kuris buvo pavadintas kaukazoidiniu.

78:4.5 (872.3) Violetinės rasės grynesnieji palikuonys buvo išlaikę Adominę tradiciją siekti taikos, tai paaiškina, kodėl ankstyvesnieji rasiniai judėjimai savo pobūdžiu buvo taikingesni migravimai. Tačiau, kada Adomitai susijungė su noditų palikuonimis, kurie iki to laiko buvo tapę karinga rase, tada jų palikuonys anditai tapo, savo laikmečio, pačiais sumaniausiais ir įžvalgiausiais kariais, kokie tik kada nors buvo gyvenę Urantijoje. Nuo to laiko mesopotamijiečių judėjimai savo pobūdžiu tapo vis karingesni ir panašėjo į tikrus užkariavimus.

78:4.6 (872.4) Šitie anditai mėgo pavojus ir riziką; jie turėjo klajokliškų polinkių. Didesnis kiekis sangikų ar Adomitų giminės kraujo jiems turėjo stabilizuojančio poveikio. Bet net ir šitokiu atveju, vėlesnieji jų palikuonys niekada nesustojo tol, kol nebuvo apkeliavę aplink planetą ir nebuvo atradę paskutiniojo tolimo kontinento.

5. Anditų migravimai

78:5.1 (872.5) Dvidešimt tūkstančių metų laikėsi antrojo sodo kultūra, bet ji nuolat smuko maždaug iki 15.000 m. pr. Kr., kada setitų dvasininkijos atgimimas ir Amosado vadovavimas atvėrė nuostabią erą. Civilizacijos masinės bangos, kurios vėliau išplito po visą Euroaziją, ėjo tuoj pat po Sodo didžiojo renesanso, kuris buvo dėl Adomitų didžiulio susiliejimo su aplinkiniais mišriais noditais tam, jog suformuotų anditus.

78:5.2 (872.6) Šitie anditai pradėjo naują žengimą per visą Euroaziją ir Šiaurės Afriką. Anditų kultūra viešpatavo nuo Mesopotamijos iki Sinkiango, o nuolatinį migravimą link Europos visą laiką subalansuodavo nauji atvykėliai iš Mesopotamijos. Bet vargu ar teisinga kalbėti apie anditus, kaip apie rasę pačioje Mesopotamijoje iki to meto, kada beveik prasidėjo Adomo mišrių palikuonių baigiamieji migravimai. Iki šito laiko net ir antrajame sode rasės susimaišė tiek, kad jų daugiau nebebuvo galima laikyti Adomitais.

78:5.3 (872.7) Turkestano civilizaciją nuolat atgaivindavo ir atšviežindavo nauji atvykėliai iš Mesopotamijos, ypač vėlesnieji anditai raiteliai. Vadinamoji indoeuropiečių kalba formavosi Turkestano aukštumose; tai buvo to regiono Andoninės tarmės ir adomsonitų ir vėlesniųjų anditų kalbos mišinys. Daug šiuolaikinių kalbų kilo iš šitos ankstyvosios kalbos, kuria šnekėjo šitos centrinės Azijos gentys, kurios užkariavo Europą, Indiją, ir Mesopotamijos žemumų šiaurines vietoves. Šita senovinė kalba vakarų kalboms suteikė visą tą panašumą, kuris yra vadinamas indoeuropietišku.

78:5.4 (872.8) Iki 12.000 m. pr. Kr. trys ketvirtadaliai viso pasaulio anditų palikuonių gyveno šiaurės ir rytų Europoje, ir kada vyko vėlesnis ir paskutinysis išvykimas iš Mesopotamijos, tada iš šitų paskutiniųjų emigracijos bangų Europą pasiekė šešiasdešimt penki procentai.

78:5.5 (873.1) Anditai migravo ne tik į Europą, bet ir į šiaurinę Kiniją ir Indiją, tuo tarpu daug grupių įsiskverbė į tolimiausius žemės kraštus kaip misionieriai, mokytojai, ir prekybininkai. Jie įnešė reikšmingą indėlį į Sacharos sangikų tautų šiaurines grupes. Bet tik nedidelė dalis mokytojų ir prekybininkų Afrikoje prasiskverbė į pietus toliau už Nilo aukštupį. Vėliau, susimaišę anditai ir egiptiečiai judėjo palei rytines ir vakarines Afrikos pakrantes gerokai žemiau ekvatoriaus, bet Madagaskaro jie nepasiekė.

78:5.6 (873.2) Šitie anditai buvo vadinamieji dravidai, o vėliau tai buvo arijai, kurie užkariavo Indiją; ir jų buvimas centrinėje Azijoje smarkiai pagerino Uralo-Altajaus genčių protėvius. Daugelis iš šitos rasės nukeliavo į Kiniją abiem keliais per Sinkiangą ir Tibetą ir teigiamomis savybėmis papildė vėlesniuosius kinų palikuonis. Kartas nuo karto mažos grupelės pasiekdavo Japoniją, Formosą, Malaiziją, ir pietinę Kiniją, nors labai mažai pateko į pietinę Kiniją sausumos keliu.

78:5.7 (873.3) Vienas šimtas trisdešimt du žmonės iš šitos rasės, plaukdami nedideliais laiveliais iš Japonijos galiausiai pasiekė Pietų Ameriką ir vedybų su Andų vietiniais gyventojais dėka davė pradžią vėlesniųjų inkų valdovų protėviams. Jie perplaukė Ramųjį vandenyną nedidelais etapais, apsistodami daugelyje salų, kurios jiems pasitaikydavo pakeliui. Polinezijos salų grupėje tuo metu salų buvo daugiau ir jos buvo didesnės negu dabar, ir šitie anditai jūrininkai, kartu su tais, kurie plaukė drauge, keliaudami biologiškai modifikavo vietines grupes. Dėl anditų įsiskverbimo daug klestinčių civilizacijos centrų išaugo tose dabar paskendusiose žemėse. Velykų sala ilgą laiką buvo vienos iš šitų išnykusių grupių religinis ir administracinis centras. Bet iš tų anditų, kurie plaukė per Ramųjį vandenyną labai seniai, niekas kitas, išskyrus tuos vieną šimtą trisdešimt du, niekada nepasiekė Amerikų žemynų žemių.

78:5.8 (873.4) Anditų migraciniai užkariavimai tęsėsi iki pat jų galutiniojo pasklidimo, nuo 8.000 m. pr. Kr. iki 6.000 m. pr. Kr. Kada jie pasklisdavo iš Mesopotamijos, tada nuolat eikvodavo savo gimtųjų kraštų biologinius rezervus, nors žymiai sustiprindavo aplinkines tautas. Ir kiekvienai nacijai, į kurią jie nukeliaudavo, atnešdavo humorą, meną, polinkį rizikuoti, muziką, ir gamybą. Jie sumaniai prisijaukindavo gyvūnus ir puikiai išmanė žemdirbystę. Laikinai, bent jau, jų buvimas paprastai pagerindavo senesniųjų rasių religinius tikėjimus ir moralines nuostatas. Ir tokiu būdu Mesopotamijos kultūra tyliai pasklido po Europą, Indiją, Kiniją, šiaurės Afriką, ir Ramiojo vandenyno salas.

6. Paskutinieji anditų pasklidimai

78:6.1 (873.5) Paskutinės trys anditų bangos išsiliejo iš Mesopotamijos laikotarpiu tarp 8.000 ir 6.000 m. pr. Kr. Šitas tris didžiules kultūrines bangas Mesopotamijoje sukėlė aukštikalnių genčių spaudimas iš rytų ir žemumose gyvenusių žmonių grasinimai iš vakarų. Eufrato slėnio ir gretimos teritorijos gyventojai savo paskutiniojo migravimo metu išvyko keliomis kryptimis:

78:6.2 (873.6) Šešiasdešimt penki procentai pateko į Europą Kaspijos jūra, kad užkariautų ir susivienytų su naujai atsirandančia baltąja rase—mėlynųjų žmonių ir ankstesniųjų anditų mišiniu.

78:6.3 (873.7) Dešimt procentų, įskaitant ir didžiulę setitų šventikų grupę, judėjo į rytus per elamitų aukštumas į Irano plokščiakalnį ir į Turkestaną. Daugelis jų palikuonių vėliau buvo išstumti į Indiją su savo sielos broliais arijais iš šiaurinių regionų.

78:6.4 (874.1) Dešimt procentų Mesopotamijos gyventojų, migruodami į šiaurę pasuko į rytus, įėjo į Sinkiangą, kur jie susimaišė su anditais-geltonaisiais gyventojais. Šitos rasinės sąjungos didžioji dalis darbingų palikuonių vėliau įžengė į Kiniją ir daug prisidėjo prie to, jog būtų nedelsiant pagerinta geltonosios rasės šiaurinė atšaka.

78:6.5 (874.2) Dešimt procentų iš šitų bėgančių anditų perėjo per Arabiją ir įžengė į Egiptą.

78:6.6 (874.3) Penki procentai anditų, pati ta labiausiai išvystyta kultūra, kuri buvo pakrančių regione palei Tigrio ir Eufrato žiotis, kurie nesituokė su menkesnių kaimyninių genčių nariais, atsisakė palikti savo namus. Šitoje grupėje buvo didelė dalis išlikusių labiau išsivysčiusių noditų ir Adomitų palikuonių.

78:6.7 (874.4) Anditai buvo beveik visiškai palikę šitą regioną iki 6.000 m. pr. Kr., nors jų palikuonys, didžiąja dalimi susimaišę su aplinkinėmis sangikų rasėmis ir Andonitais iš Mažosios Azijos, buvo ten, kad daug vėliau kautųsi mūšiuose su šiauriniais ir rytiniais įsiveržėliais.

78:6.8 (874.5) Antrojo sodo kultūros amžių užbaigė vis didėjanti aplinkinių menkesniųjų palikuonių infiltracija. Civilizacija persikėlė į vakarus prie Nilo ir į Viduržemio jūros salas, kur ji ir toliau klestėjo ir vystėsi dar ilgai po to, kai jos šaltinis Mesopotamijoje buvo sumenkęs. Ir šitas nekontroliuojamas menkesniųjų tautų įsiliejimas parengė kelią tam, jog vėliau visą Mesopotamiją užkariautų šiauriniai barbarai, kurie išvijo gabius palikuonių likučius. Net ir vėlesniaisiais metais kultūringuosius likučius vis dar piktino šitų nemokšų ir nerangių įsibrovėlių buvimas.

7. Potvyniai Mesopotamijoje

78:7.1 (874.6) Upių gyventojai buvo įpratę prie to, jog tam tikru laiku upės užliedavo savo krantus; šitie periodiški potvyniai būdavo jų gyvenimo kasmetiniai įvykiai. Bet dėl vis augančių geologinių pakitimų šiaurinėje dalyje, Mesopotamijos slėniui ėmė grėsti nauji pavojai.

78:7.2 (874.7) Per tūkstantmečius po pirmojo Edeno nuskendimo kalnai ties Viduržemio jūros rytine pakrante ir kalnai Mesopotamijos šiaurės vakaruose ir šiaurės rytuose tebekilo. Šitas aukštumų kilimas labai smarkiai paspartėjo apie 5.000 m. pr. Kr., ir tai, drauge su labai smarkiai išaugusiu sniego iškritimu šiauriniuose kalnuose, kiekvieną pavasarį sukeldavo neregėtus potvynius visame Eufrato slėnyje. Šitie pavasariniai potvyniai vis labiau plėtėsi taip, kad galiausiai upės regiono gyventojai buvo išvaryti į rytuose buvusias aukštumas. Beveik tūkstantį metų dešimtys miestų iš esmės buvo ištuštėję dėl šitų didžiulių potvynių.

78:7.3 (874.8) Beveik po penkių tūkstančių metų, kada hebrajų šventikai babiloniečių nelaisvėje mėgino atsekti žydų tautos pėdsakus iki Adomo, tada jiems pasirodė labai sunku iš atskirų dalių sudėlioti istoriją į vieną vietą; ir vienam iš jų kilo mintis tokias pastangas nutraukti, leisti visam pasauliui nuskęsti savo blogyje Nojaus tvano metu, ir tokiu būdu būti geresnėje padėtyje tam, jog Abraomo pėdsakus atsektų tiesiai iki vieno iš trijų išlikusių Nojaus sūnų.

78:7.4 (875.1) Pasakojimai apie tokį laiką, kada vanduo apsėmė visą žemės paviršių, yra visuotiniai. Daugelis rasių turi pasakojimą apie pasaulio tvaną kokiu nors praeities amžių laiku. Biblinis pasakojimas apie Nojų, arką, ir tvaną yra hebrajų šventikų išsigalvojimas, kada jie buvo babiloniečių nelaisvėje. Niekada nebuvo visuotinio potvynio nuo to laiko, kada gyvybė buvo įkurta Urantijoje. Vienintelį kartą vanduo buvo apsėmęs visą žemės paviršių archeozojiniame amžiuje anksčiau negu ėmė atsirasti sausuma.

78:7.5 (875.2) Bet Nojus iš tikrųjų gyveno; jis buvo vyndarys iš Aramo, tai buvo gyvenvietė prie upės netoli Jericho. Metų metais jis registruodavo raštu tas dienas, kada kildavo upės vanduo. Iš jo labai šaipėsi, kada jis vykdavo aukštyn ir žemyn upės slėniu, ragindamas, kad visi namai būtų iš medžio, plaukiantys kaip valtys, ir kad šeimos gyvuliai būtų įvedami kiekvieną naktį, kada artindavosi potvynio sezonas. Jis kasmet nueidavo į prie upės buvusias kaimynines gyvenvietes ir perspėdavo jas, kad po tiek dienų bus potvynis. Galiausiai užėjo tokie metai, kada kasmetinius potvynius labai smarkiai sustiprino neįprastai gausios liūtys taip, kad vandenys nuplovė ištisą kaimą; tiktai Nojus ir jo šeima išsigelbėjo savo name-laive.

78:7.6 (875.3) Šitie potvyniai užbaigė anditų civilizacijos žlugimą. Pasibaigus šitam potvynių periodui, antrojo sodo daugiau nebeliko. Tiktai pietuose ir tarp šumerų iš tikrųjų išliko kai kurių ankstesnės šlovės pėdsakų.

78:7.7 (875.4) Šitų, vienos iš seniausiųjų civilizacijų, liekanų galima surasti šituose Mesopotamijos regionuose ir į šiaurės rytus ir šiaurės vakarus. Bet dar senesnės Dalamatijos dienų liekanos egzistuoja po Persų įlankos vandenimis, o pirmasis Edenas guli nuskendęs po Viduržemio jūros rytine dalimi.

8. Šumerai — paskutinieji iš anditų

78:8.1 (875.5) Kada paskutinysis anditų pasklidimas sulaužė Mesopotamijos civilizacijos biologinį stuburą, tada šitos labiau išsivysčiusios rasės nedidelė mažuma išliko savo gimtojoje žemėje netoli šių upių žiočių. Tai buvo šumerai, ir iki 6.000 m. pr. Kr. jie savo kilme didžiąja dalimi buvo tapę anditais, nors jų kultūra savo pobūdžiu labiau buvo vien tik noditų, ir jie laikėsi Dalamatijos senųjų tradicijų. Nepaisant šito, šitie pakrančių regionų šumerai buvo paskutinieji iš anditų Mesopotamijoje. Bet iki šito vėlyvo laiko Mesopotamijos rasės buvo jau labai smarkiai susimaišiusios, kaip tą liudija kaukolių tipai surandami tos eros kapuose.

78:8.2 (875.6) Būtent potvynių laikais taip smarkiai suklestėjo Šuša. Pirmasis ir žemutinis miestas buvo apsemtas taip, kad antrasis arba aukštutinis miestas pakeitė žemutinįjį kaip centras to meto būdingiems amatams. Vėliau potvyniams mažėjant keramikos pramonės centru tapo Uras. Maždaug prieš septynis tūkstančius metų Uras buvo Persų įlankoje, nuo to laiko upės nuosėdos suformavo sausumą iki dabartinių ribų. Šitos gyvenvietės nuo potvynių kentėjo mažiau dėl geriau atliekamų kontrolės darbų ir išsiplečiančių upių žiočių.

78:8.3 (875.7) Eufrato ir Tigrio slėnių taikius javų augintojus jau seniai gąsdino Turkestano ir Irano plokščiakalnių barbarų antpuoliai. Bet dabar bendrą įsiveržimą į Eufrato slėnį sukėlė tai, jog kalnų ganyklose sausros vis didėjo. Ir šitas įsiveržimas buvo dar rimtesnis, nes šitie aplinkiniai kerdžiai ir medžiotojai turėjo daug prijaukintų arklių. Būtent tai, kad jie turėjo arklių, ir suteikė jiems milžinišką karinį pranašumą prieš savo turtingus kaimynus pietuose. Po trumpo laiko jie užėmė visą Mesopotamiją, išstumdami paskutiniąsias kultūros bangas, kurios nusirito per visą Europą, vakarų Aziją, ir šiaurės Afriką.

78:8.4 (876.1) Šitų Mesopotamijos užkariautojų gretose buvo didelė dalis geresniųjų anditų palikuonių iš Turkestano susimaišiusių šiaurinių rasių, įskaitant ir kai kuriuos šiaurinius Adomsono palikuonis. Šitos mažiau išsivysčiusios, bet energingesnės gentys iš šiaurės greitai ir noriai asimiliavo Mesopotamijos civilizacijos liekanas ir netrukus išsivystė į tas mišrias tautas, kurios buvo surastos Eufrato slėnyje istorinių analų pradžioje. Jos greitai atgaivino Mesopotamijos nykstančios civilizacijos daugelį aspektų, pasiimdamos slėnio genčių amatus ir didelę dalį šumerų kultūros. Jos net mėgino statyti trečiąjį Babelio bokštą, o vėliau šį terminą pasiėmė savo nacijos pavadinimu.

78:8.5 (876.2) Kada šitie barbarai raiteliai iš šiaurės rytų išplito po visą Eufrato slėnį, tada jie neužkariavo tų anditų liekanų, kurios gyveno ties upės žiotimis Persų įlankoje. Šie šumerai sugebėjo apsiginti turėdami aukštesnį intelektą, geresnius ginklus, ir platų tinklą karinių kanalų, kurie buvo tarpusavyje sujungtų tvenkinių drėkinimo schemos papildanti dalis. Jie buvo vieninga tauta, nes turėjo vienodą grupinę religiją. Tokiu būdu jie galėjo išlaikyti savo rasinį ir nacionalinį vientisumą praėjus daug laiko po to, kada jų kaimynai šiaurės vakaruose buvo suskaidyti į izoliuotus miestus-valstybes. Nė viena iš šitų miestų grupių vieningų šumerų nugalėti nesugebėjo.

78:8.6 (876.3) Ir įsiveržėliai iš šiaurės greitai išmoko pasitikėti ir įvertinti šiuos taikius šumerus kaip gabius mokytojus ir administratorius. Juos labai gerbė ir jų ieškojo kaip meno ir amatų mokytojų, kaip prekybos reguliuotojų, ir kaip pilietinių valdovų visos tautos, gyvenusios į šiaurę ir nuo Egipto vakaruose iki Indijos rytuose.

78:8.7 (876.4) Ankstyvajai šumerų konfederacijai suirus, vėlesniuosius miestus-valstybes valdė setitų šventikų atsimetėliai palikuonys. Tiktai tada, kada šitie žyniai užkariavo kaimyninius miestus, jie iš tiesų pasivadino karaliais. Vėlesnieji miestų karaliai dėl pavydo dievybei nesugebėjo suformuoti stiprių konfederacijų iki Sargono dienų. Kiekvienas miestas tikėjo, kad jų municipalinis dievas yra aukštesnis už visus kitus dievus, ir dėl to jie atsisakydavo paklusti vienam valdovui.

78:8.8 (876.5) Šitą miesto žynių silpno valdymo ilgą laikotarpį nutraukė Sargonas, žynys iš Kišo, kuris pasiskelbė karaliumi ir pradėjo visos Mesopotamijos ir gretimų žemių užkariavimą. Ir kuriam laikui, miestai-valstybės nustojo egzistuoti, miestai-valstybės, kurias valdė žyniai ir kurios priklausė nuo žynių, kiekvienas iš šių miestų turėjo savo vietinį dievą ir savo paties ritualus.

78:8.9 (876.6) Šitai Kišo konfederacijai suirus, tarp šitų slėnio miestų prasidėjo ilgas laikotarpis nuolatinių karų dėl aukščiausiosios valdžios. Ir valdžia įvairiai pereidavo iš vienų rankų į kitas tarp Šumero, Akado, Kišo, Jerecho, Uro, ir Šušos.

78:8.10 (876.7) Maždaug 2.500 m. pr. Kr. šumerai patyrė didžiulį pralaimėjimą nuo šiaurinių suitų ir guitų. Lagašas, šumerų sostinė, pastatyta ant potvynių suneštų pylimų, krito. Erechas išsilaikė trisdešimt metų po Akado žlugimo. Iki to meto, kada ėmė valdyti Hamurabis, šumerus asimiliavo šiaurės semitų gretos, ir Mesopotamijos anditai iš istorijos puslapių išnyko.

78:8.11 (877.1) Nuo 2.500 iki 2.000 m. pr. Kr. nuo Atlanto vandenyno iki Ramiojo vandenyno veržėsi klajokliai. Neritai buvo Andonitų ir anditų susimaišiusių rasių Mesopotamijos palikuonių Kaspijos grupės baigiamasis protrūkis. Ko nepadarė barbarai, kad būtų sugriauta Mesopotamija, tą pavyko užbaigti vėlesniems klimato pasikeitimams.

78:8.12 (877.2) Štai tokia yra laikmečiu po Adomo violetinės rasės ir jų gimtosios žemės tarp Tigrio ir Eufrato istorija. Senovės civilizacija galiausiai žlugo dėl labiau išsivysčiusių tautų emigracijos ir jų menkesniųjų kaimynų imigracijos. Bet dar likus daug laiko iki to meto, kada barbarų raiteliai užkariavo slėnį, didelė dalis Sodo kultūros buvo pasklidusi į Aziją, Afriką, ir Europą tam, kad ten sukurtų tuos fermentus, kurių dėka atsirado dvidešimtojo amžiaus Urantijos civilizacija.

78:8.13 (877.3) [Pateikta Nebadono Archangelo.]

Foundation Info

Spausdinimui tinkamas variantasSpausdinimui tinkamas variantas

Urantia Foundation, 533 W. Diversey Parkway, Chicago, IL 60614, USA
Tel: +1-773-525-3319; Fax: +1-773-525-7739
© Urantia Foundation. All rights reserved